literatūros žurnalas

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6

 

Man upėm išplaukė ruduo

 

aš nujaučiu žiemą
regėjimų sniegenoms degant

 

pavasarį primins
giesmės vanduo
pakalnėj
per primerktą
dienovidį
sapno valtis
atplukdo bučius
dėl tavęs
mano laikas daro vingį ir
šiam pasauly kur kas daugiau
įmanoma.

 

 

Apidėmės, atminčių užglostymas

 

I
Nežinau
ar žvėrys
ar žmonės
ar laikas
leidžia gyvastį
užželdina proskynas
lyg žaizdas pamiškėj
lyg siūles nepabaigtas
atvirumas jų
nesileidžia paglostomas
suopis
brėždamas krūmuose proskynas
vakarą vėlina
ilgesiu nebeužglostomu.

 

II
Laikas byra ir
sugula takas ramybėj
iš Šunelės per mišką
bobutės pramintas –
taip tik žmonės ir žvėrys
moka

užglostyt atgal nebegali
leidžia užželti
pradeda viską pamiršti
pasilikus apidėmė

 

nes jos neiškirsi
dvylikėj liepoj –
atmintis pasilieka –
kas ją moka skaityti

 

yrančiais tiltais
į gyvenimus
per miško upes
krantų jungtys išnyks
ir teliks užglostyti atmintis –
tikrąsias jungtis.

 

Po žeme jos užsiūtos liks,
tiktai dygsniai matyti.

 

 

Kai lyja

 

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

 

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

 

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki

 

štai nubudus man sninga vaizdais.

 

 

Kelyje. Senė. Ženklo kirtimas

 

Senė
kirviu kapojanti ledą

 

nuolat alkanas
plėšrus skrandis
ir tik laikinas
tiltas ramybės –
tirpstantis
rogių kelias

 

kuriame manęs neužgrūdino
tik įkirto man ženklus odoj
rodančius priklausymą
genčiai

 

tik iš kelio išsukus
atsigerti vandens
prasideda mistinis laikas
rytoj –

 

jį reikės išgyventi

 

žemėlapis
tampa atsakymu
vardas atspėjamas tuoj
kerta
senė ženklus many
nepaliekančius abejonių kad
būsiu savim
kad esu
ta, kuriai nulėmė –

 

ta, kurios rankoje kirvis
kapojantis ledą
kertantis žymę

 

 

Rasos

 

Likimas. Rasos.
Vasaros naktis.
Ir avietyne kaukiantis meškėnas

 

iš žemės kalasi akmuo
jame žaltys

ir pilas ežero vanduo
lyg močios pienas.

 

 

Iš tėkmės

 

Aš mokausi iš tėkmės
kad niekur nereikia suspėti
netgi suprasti
netgi galėti
atsiprašau savo ežero
kad mažutė siusiojau į vandenį
kad suaugusi vis dar buvau maža
kad viską, kas svarbiausia ir ką
žinojau nuo pradžios
atidaviau visuotiniam nepasitikėjimui
ir pasitikėjimui suaugusiais
kurie iš tikrųjų tokie nebuvo
ir gal net nėra šiandien

 

man ramu, kad
vanduo turi atmintį
kad kas žiemą atgimstantis ledas
jau kokią ketvirtą dešimtį metų
mane prisimena ir pažįsta
Zaraso ledas
sodželkos ledas
Aštriojo kalno papėdėj

 

aštrioji šaltinio versmė
vinguriuoja vienodu ritmu
jai nereikia niekur suspėti.

 

 

*

 

Pirmo sapno dar neima miegas
pirmo miego dar neima sapnas
iš tavęs į mane srovena
mintys meilė ilgėjimas
viskas.

 

Pro langus –
garažai, bažnyčios
ir kalno sutramdytas aukštis
iš kur mano kūnas tiek semiasi
tėkmės
bėgančio ilgesio
tyro pasąmonės, sąmonės srauto

 

ir vėjas
dangaus skaras nuplėšia
ir debesis tavo pusėn sutraukia
jaučiu tave tobulai
pati vis dar kol kas susijaukus.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė

2023 m. Nr. 4 / Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai.

Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas

2021 m. Nr. 12 / Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Jėzus Marija dramblys
kupolai cerkvės namai
plastmasinė gėlė nenuvys
neišseks kolonėlės vanduo
amžinai.

Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje

2020 m. Nr. 12 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Vladimiras Tanas-Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8–9 / Vertė Jurgita Jasponytė / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn.

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Deimantė Daugintytė. Drungna perskalauta upė

2015 m. Nr. 1 / Jurgita Jasponytė. Šaltupė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 120 p.

Thomas King. Du apsakymai

2010 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Jurgita Jasponytė, Marius Burokas / Thomas Kingas (g. 1943) – šiuolaikinis postmodernus Kanados rašytojas, kurio tekstams būdinga ironija, griaunanti kultūrinius stereotipus ir socialines normas. Rašytojas yra čerokių (cherokee) ir graikų kilmės.